TEARS LIKE DIAMONDS

labai nemegstu apkalbu. Na gerai,meluoju, jos yra labai idomios, pikantiskos ir intriguojancios (dazniausiai), todel man, kaip mergaitei/merginai/moteriai/bobai pletkai patinka. Bet ne tada kai viskas sukasi aplink draugus. Nemegstu apie juos sneketi uz nugaros, nemegstu kai kiti sneka ir tu girdi ,taip pat labai nemegstu, kai sneka apie mane, nes tau rodos, jog jau apie ka, bet tik apie mane jie neturi ka sneketi. Ir as kalbu apie tikrus d r a u g u s. Ne pazystamus, bendramincius ar dar kazka. Tiesiog pagalvojau, jog nebeesam vaikai, todel tokios 'uznugarines' nesamones turetu baigtis, bet supratau, kad kuo toliau, tuo daugiau pletkinsim, nes nesimatymai, nebendravimai, savi uzsiemimai duos savo. Dar kartais kai paglvoju, pletkinsiu tik as, nes savo 'go wild,be riot' laika prskipinus dabar noresiu atsigriebt, o tada visi jau nores but susitupeje. ai, nevermind