gal cia tik skubotas ir impulsyvumo pilnas nusivylimas, bet sia akimirka jauciuos daugiau nei suirzus. Tiesa pasakius, kol galvojau, kaip pradeti si sakini ir sudelioti raides , savaime gavosi lyg tas 'suskaiciuok iki 10 ir nurimsi..'. Pyktis pasiekes virimo temperatura ,atveso, galvoje jau nebesvilpia , tik kazkur kairej pusej,ties krutine nemalonu.. Anksciau kalbedavau daug, daugiau negu daug ir sakydavau jog 'va,viskas,dabar jau viskas' arba 'atsibodau, jau atsibodau', nors istikruju viduje zinojau, jog taip nera, save is anksto ruosiau, juk nebuvo preteksto tam ivykti. Dabar jau nebetinka visi 'viskas,viskas' arba 'atsibodau', dabar apie tai labai mazai sneku, bet uztat daug galvoju,nes bijau pasakyt garsiai, nes kaip ir laikas, kaip ir viskas normalu. Tiesiog per savo smalsuma ir 'snipinejimus' nesidedu sau respekto. O labiausiai bijau,kad atsikelsiu viena ryta viska praradusi. Nes jei dings vienas ,dings kitas- mano grandine.
***labai netinkama metafora/ palyginimas, bet siuo metu jauciuosi kaip oras (pati aktualiausia tema)- kai beproto karsta, visi skundziasi, kaip tokio oro metu, nieko nenuveiksi, jis vargina, pajudet net sunku, o kai atsala ir pradeda lyti, visi zyzia,kad nieko blogiau uz lietu negali buti. Esme yra krastutinumai. As pati nemoku isliakyti balanso,tarp keliu svarbiu dalyku.****
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą