I KNOW KARATE

Jauciuos kaip prie mirties slenkscio.Mirstanti gulbe zodziu. Ir ne todel,kad siuo metu isgyvenu fizinius skausmus,gal greiciau del vidiniu isgyvenimu.Atsibodo man laviruot tarp'laura,tau gerai', 'o tau gerai,laura?' ir 'laura,tau turi but gerai,raminkis'. Kazkaip pati save apgaudineju, kaip ir visi. Slyksciausias jausmas gyvent man su savim: tipo pykstuos su seima, buna, su draugais, bet pats absurdiskai bjauriausias jausmas, pyktis su savim. Nesutatri, nesusikalbeti,neisSiaiknti, nedaryti kompromisu. Zodziu, esu sau didziausia priese ir mane tas zudo. Nebegaliu su savim gyventi. Negaliu isisipresti elementariausiu problemu, nes as pati radusi atsakyma, ji paneigiu. Suplanavusi, ka daryti, kaip gyventi, viska darau atvirksciai, neseku Lauros sudarytu grafiku ir sarasiuko 'po zingsneli i laime'. Vemt vercia jausmas, kad nuo to, su kuo pykstuosi negaliu pabegt. Okupavau savo mintis ir nulis juose pavasario, realiai nulis ziniu, o ir meile tik bandau kazkur ipaisyti. Kartais pagalvoju, kad man tereikia padirbt su savim, arba, kad kazkas kitas, man ir man ikaltu elementariasias tiesas, tas simple: gyvenam tik karta, gyvenam del saves, dziaukis gyvenimu ir akimirka. galu gale, viskas bus gerai, tik pasistenk. Viliuosi, kad isgirdusi is kieno nors ta garsiai as suprasiu, nes as pati saves nebeklausau.Neautoritetas ,mat...