NEXT PAGE ->

Sedziu dabar ir siutas ima.Mano galvele kaip Hiroshima po nuleistos ato-bombos, o issiliejimo ikvepimas ateina kada pats sau nori, o ne tada, kada noriu as. Sedziu spektaklyje ir apsimetu,kad kairej, is sono patiketu, kad inykau i siuzeta ir nepamatytu, kad asaros kaupiasi, zvilgsnis bukas ir purto viduj, nuo kazkokiu 'lempiniu'minciu. Nemoku parodyt, aprasyt, apgailestaut kaip liudna, kad neber tos laimes pleveles ant akiu,kuri ir gerus darbus skatino daryt, ir pasauli rozinem spalvom spalvino, ir meiles dainas leido truputi suasmeninti, ir bucinius svarbiais laikydavo. Isitikinus, kad plevele nusitryne ne tik man, todel vis dazniau pagalvoju apie tai, kaip apgaut laika.Galvoj ilgai tuno planas kaip likimui Aloyzui pakist koja ir viska pabaigt dabar. Tos rozines dienos vis dar galvoje, bet po daugiau tokiu dabartiniu potyriu isliks vien minusai ir susipykus zmogu bloguoju atsiminsi. As gal pries sistema, gal maistauju ir bandydama apgaut ta laika tik save apsimausiu, bet noriu, kad prisiminimai visam gyvenimui tik geri isliktu, kai pagalvoji apie zmogu ir net nekyla minciu blogu zodziu minet. Idealizuoju kaip Radauskas, o jauciuosi/ atrodau ,kaip Skema. Arba pavasaris mane isgelbes, arba isgelbes mus