TEARS LIKE DIAMONDS

Nepamenu,kada turėjau paskutinį kart dainą, kuri taip drožtų per šonkaulius link širdies. Guli ,ramu, žiūri naktį į rausvumą, nes sniegas pro langą atmušdamas šviesą neleidžia tamsai užvaldyti laiko; nuo patalynės kutena šonus, o glostant nosį nosimi provalai suvaldyt čiaudulį, nes nevalia gadint tokių akimirkų. Daina groja ir supranti, kad ne patalynė ,o ji kutena vidų, tik kai klausaisi jos viena, kutena su ašarom.


Net ir pikčiausią,niurzgiausią,zyziškiausią ,pesimistiškiausią galima paversti į suskystėjusį romantiką
o ištikrųjų ę