arba ne.
Ir stai gyvenimas po Paryziaus
...
kiti issiskiria pusei metu, metam, ilgiau, kiti tikrai isisikiria, palieka vienas kita, o ne del rimtu priezasciu tiesiog negali matytis. As jau zinau ,kaip pamacius reklamas papyksiu ant saves, kad isleidau, o matydama online' uose pastoviau sukvirbesiu viduj, ir vis suksis galvoje klausimai 'kaip sekasi', 'su kuo esi', 'ar pasiilgai..'? Juokinga.. Bijau net prisipazint, kad bijau. Kad gal siektiek nepasitikiu (nors atrodo nera pagrindo), kad jau dabar pradedu ilgetis, kad negaliu klausytis kalbu apie tai. As zinau, kad viskas normalu, kad taip turi buti, kad taip daro, kad grys, kad dirbs, kad pats bus laimingesnis, kad kiekvienas gyvename del saves, bet... Pagalvojau ir pasigincyjau su savimi- gal as istiesu labiau pykstu, nei bijau, del vasaros, del to,kad paliks mane viena, del to,kad man ir taip sunku, o as nieko nesakau, del to, kad gryzus jam,pasibaigs laisve ir visi geriausi dalykai,kas sugeba ivykti per metus..? Del to,kad to ko galu gale laukiau visus metus, lauksiu ,kad greiciau pasibaigtu..? Kazkokia malakose galvoj. As nemoku ne dienos viena, o dabar teks skaiciuot daugiau nei du menesius.
o gal as tiesiog bijau, kad viskas pasikeis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą